Angelai nesapnuoja.. Jie tik valdo sapnus.

Andrius

Ėjau tuščia, tamsia gatve. Čia buvo visai kitaip, nei Arvade. Arvade - gera, šviesu, o čia niūru ir tamsu. Gal, pamaniau, jeigu sudėtumėme prototipus Arvadas būtų rojus, o šita vieta - pragaras?

  Buvo labai keista, kad nesimatė jokių gyvų padarų. Paspyriau nuo asfalto akmenį. Jis taukšėdamas nusirito. Pakėliau galvą ir nužvelgiau keistos formos gotikinio stiliaus namus. Gal čia koks šmėklų miestas? Arba išvis - apleistas pasaulis? Pakilau į orą ir apsižvalgiau. Tuštuma tiesiog raižė akis.

-Ahius gotivus perinus tivukokus! - užrėkė kažkas ir pajutau smugį. Viskas apšalo, dangus susimaišė su žeme. Tik jutau, kaip išplėsti sparnai trukdo skristi. Jei taip ir toliau, aš nukrisiu, arba geriausiu atveju viską susilaužysiu! rėkiau mintyse.

-Wth?! - suklikau šiaip ne taip atgavęs pusiausvyrą. Palyginti lengvai nusileidau ant žemės ir apsižvalgiau. Nespėjau nieko daugiau sakyti, mane apsupo keistų padarų virtinė. Tai buvo tarytum angelai, bet.. su juodais sparnais. Arkangelai. Archangelo pamaina. Nejaugi ir jie egzistuoja?

-Kadilus fofudes? -paklausė grėsmingai atrodantis pavidalas.

-Nekalbu angelų kalba. - burbtelėjau, bet greitai pasigailėjau.Vienas iš jų sučiupo mane už sparnų.

-Eha ukoin Arvadus!!- suriaumojo su pagieža balse. Aplinkui buvusios būtybės sušnypštė.

-Gal paaiškinsit kas čia vyksta? - su vos juntama panika balse paklausiau.

-Ką angelas veikti mūsų žemėje?- grubiai, su ryškiu akcentu prabilo tas, kuris laikė mane sugriebęs už sparnų.

-Aš nežinoti, kaip čia atsidurti. - nežinia kokio bicino įgeltas pasišaipiau. - ir aš nean.. - nebaigiau sąkinio, kai horizonte pamačiau Sandrą.

-Sytla da fotre.- parodė į jas venas. Nespėjau susigraibyti, kai Sandra su Tute stovėjo šalia manęs.

-Sandra..-prabilo tas pats grubaus balso savininkas. Nejaukiai pasimuisčiau, kai jis pradėjo kažką greitai berti angelų kalba. - O kas tu toks? Tavo sparnai dideli, vargu ar rastum kur nors didesnius. Labai keista. - papurtė galvą jis. - Bet gi, - sunėrė pirštus jis, - tai visai nesvarbu. - jis išsišiepė kaip plėšri lapė, - žinot įstatymus. Jūs nesavo teritorijoje. Į požemį visus tris! - suriko ir keli hm.. arkangelai pradėjo mus tempti. Bandžiau priešintis, bet pamatęs Sandros purtomą galvą nusipurčiau tuos du ir oriai pakelta galva žengiau į priekį.

Sandra.

Žinojau, kad tai geruoju nesibaigs. Tutę visą likusią nakties dalį krėtė karštis ir buvo sukilusi temperatūra.  Ją kamavo vizijos, tačiau mano draugė iš nuovargio ir skausmo negalėjo nieko pasakyti.

-Sandra, ką darysim? - paklausė į sieną atsirėmęs mano širdies savininkas.

-Nežinau. - tyliai atsakiau. Matyt to pakako, kad jis suprastų beviltišką situaciją. Tutė suvirpėjo. - Tute, tute. Ką matai, brangioji? Pasakyk,prašau. - kalbėjau su ja pakeldama jos galvą.

-Aš.. vandens. Prašau..Vandens. - vis kartojo ji.Čiupau kuprinę, kurios kažkodėl neatėmė sargybiniai ir po ją pasiraususi ištraukiau debesų vandens. Kai Tutė godžiai nurijo kelis didelius gurkšnius ir aprimo pradėjo šnibždėti, pasilenkiau prie jos lūpų. - Jus išdavė… - ji nutilo.

-vardą, Tute, vardą. - paprašiau, o Tutė atsimerkė ir tylėjo. Po ilgos tylos ir mano užgniaužto oro nervingo iškvėpimo ji prasižiojo.

-Aš.. nebeatsimenu!.. - pasidygėjusi, išsigandusi wir apstulbusi suriko.

patiko (9)

Rodyk draugams

Parašė Meeli 2010-02-08 17:47
Žymos: Andrius, angelai, arkangelai, išdavikas, kalėjimas, Sandra, Tutė, vizija
Įrašo kategorijos: Angelai nesapnuoja.